Ar esate profesionalus karys? Ką darėte iki kariško kelio pradžios?

Ne, aš, pavadinkime, esu civilis. Iki tarnybos kariuomenėje dirbau didelės gamyklos sandėlio vadovu. Gavau šaukimą tarnauti, nuėjau ir taip pradėjau. Tuomet buvo formuojama 82-oji desanto brigada, Žitomire baigiau mokymus ir buvau paskirtas į dronų padalinį. Mokiausi valdyti droną „Baba Jaga“. Čia tas didysis, kur gali nešti dešimtis kilogramų sprogmenų.

Taip ir tarnauju be rotacijų. Zaporižės kryptis, Volčianskas, vėliau buvome rengiami Kursko operacijai, kur taip pat dalyvavau iki pat šių metų balandžio.

Kokios bendros nuotaikos, aplinka?

Mano padalinyje didžioji dalis karių tarnauja jau trejus metus. Dalis jų norėtų baigti tarnybą, bet realijos yra tokios, kokios yra. Kovinė dvasia aukšta ir tai parodo, kad pas mus visiškai nėra savavališkų tarnybos palikimo atvejų.

Ar taikoma praktika, kai dalinys formuojamas pagal gyvenamąją vietą?

Ne, pas mus vyrai tarnauja iš visos Ukrainos. Ivano Frankivsko, Lvivo, Luhansko ir kitų miestų. Dalis karių atvyko iš okupuotų teritorijų ir tai tikrai neturi jokios įtakos mūsų ryžtui. Nepriklausomai nuo to, kur gimęs, kiekvienas nori išvyti okupantus ir tęsti normalų gyvenimą.

Kokia yra jūsų dalinyje tarnaujančio kario rutina?

Apie pėstininkus nekalbėsiu, nes mano specializacija – dronai. Krauname baterijas, ruošiame dronus, juos perprogramuojame (ukr. prošivka) ir, suprantama, ruošiame sprogmenis. Džiugu, kad šioje srityje darbo ir pavojaus sumažėjo, nes didžioji dalis sprogmenų jau ateina paruošti naudoti. Anksčiau buvo kiek kitaip, nes tekdavo patiems išrinkinėti RPG, „Uragano“ ir kitus sviedinius.

Tai pavojinga?

Truputėlį (šypsosi). Kariai į „nulį“ vyksta pamainomis, maždaug 3–5 dienoms. Psichologiškai galėtų ir ilgiau būti, tačiau neįmanoma pasirengti ilgesniam laikui. Senka baterijos, REB’ai (antidroninė sistema), žodžiu, techniniai dalykai.

Koks jūsų kaip praktiko ir profesionalo požiūris į REB’us?

Priklauso nuo to, koks įrenginys. Jei tai koks nors savadarbis, „apkasinis“, suveikia apie 50 proc. atvejų, bet jei stacionarus, profesionalus, „nugesina“ viską. Rusijoje, beje, REB’ai gana gerai išvystyti: „Pole 21“, „Žitel“, „Štora“ – daug visko. Svarbu ir tai, kad jie viską iš karto bando lauko sąlygomis, tobulina. Juos vertinti reikia pagal dažnius, tarkime, jei diapazonas nuo nulio iki 6 000, galima ir pačiam sudegti (šypsosi). Buvo visokių atvejų su tais stipriausiais, kuriuos tvirtina prie automobilių.

Tiesa, plinta šviesolaidiniai dronai, prieš kuriuos REB’as neveiksnus. Tuomet į rankas tenka imti medžioklinius šautuvus su šratais užtaisytais šoviniais. Bet čia jau kaip pasiseks. Ant šarvuotosios technikos dedami tinklai, bet jei dronas neša kumuliatyvinį sprogmenį, jie nepadės. Apsauga turi būti kompleksinė. Egzistuoja konkretūs žingsniai, kuriuos reikia įvykdyti prieš išvykstant.

Pirmiausia peržiūrime padėtį danguje, kad įsitikintume – ar nėra žvalgybinių dronų. Tada tikriname meteorologinę informaciją: iš kur pučia vėjas, ar lyja, ir panašiai. Stengiamės keisti žmones tuomet, kai vėjas pučia į priešo pusę. Tokiu atveju priešo dronams reikia skristi prieš vėją, ir jie sunaudoja daugiau energijos.

Kai kurių žvalgybinių dronų nepavyksta pastebėti, tad tai pavojinga. Tačiau yra ir tokie dronai kaip „Gerbera“, ant kurių dedama paprasta žvalgybinė įranga kartu su sprogmenimis. Šie vienkartiniai dronai paskraido, surenka informaciją, bet atgal nebegrįžta – jie yra žvalgai ir žudikai kartu.

Kas sunkiausia, pavojingiausia jūsų tarnyboje?

Ekipažų rotacija. Kai vieni turi išvykti iš fronto, o kiti juos pakeisti. Jei pataiko dronas, vadinasi, reikia siųsti kitą automobilį gelbėti, o tai dar pavojingiau. Kai pasiekiame pozicijas – ramiau. Gerai maskuojamės, įsitaisome ir dirbame savo darbą.

Jei kalbėtume apie psichologinę pusę, ko gero, būtų visi tie šachedai ir KAB’ai, kurie krinta ant galvų. Bet tai normalu, nieko čia tokio.

Kaip apibūdintumėte rusų okupantų kareivį? Ką būtų galima įvardyti kaip bendrybę, tinkančią daugumai?

Sunku tiksliai nusakyti. Man tai daugiausia žemiausių visuomenės sluoksnių atstovai, einantys žudyti už pinigus. Mongolai. Turiu kardą, lanką, strėlių ir einu. Suprantama, yra visokių. Jie mokosi ir atsiranda dalinių, kurie galva aukščiau už įvardytus žemiausio sluoksnio karius. Yra „mėsinės brigados“ ir technologinės. Šitie atvyksta, atlieka darbus ir yra permetami į kitą fronto vietą.

Sunku, kad jie eina nesustodami. Nusistatė tempą ir eina, eina, eina...

Kaip prasiblaškote? Kas padeda?‍

Juokaujame. Seniai vienas kitą pažįstame, tad juokas yra nuolatinis palydovas. Visko būna. Kai kam prireikia šiek tiek raminančių medikamentų, bet retai. Be humoro būtų sunku.

Ko labiausiai trūksta jūsų kariams?

Už visus kalbėti negaliu, bet mums greičiausiai susidėvi generatoriai, „EcoFlow“, „Starlink“ kabeliai, kurie lūžinėja nuolat. Suprantama, transportas. Turime visiškai palaikį pikapą, kurio remontuoti nebeapsimoka. Pasenęs net frontui.

Kokią regite ateitį?

Toli nežiūriu. Diena praėjo ir gerai. Šiandien planuoju rytojų, rytoj planuosiu po rytojų, taip ir eina tas laikas. Tarnyboje stengiamės nuolat judėti pirmyn, rasti atsaką jų priemonėms, žodžiu, darbų netrūksta, gal žmonių mažoka. Turime rutiną, bet ji tokia nenuobodi.

Tekstas: Valdas Kilpys

Nuotraukos: „RBC-UKRAINE“ 

***

Dalinamės įdomiausiais straipsniais, publikuotais Lietuvos šaulių žurnale „Trimitas“. Jeigu ieškote įdomaus turinio apie šaulių gyvenimą, patarimus įvairiems gyvenimo atvejams, įžvalgų ir komentarų apie įvykius krečiančius pasaulį – kviečiame prenumeruoti mūsų žurnalą. Metų prenumerata vos 20 eurų: https://prenumerata.lt/prenumerata/trimitas

‍