Lietuvos kariuomenės kūrėjas, savanoris, šaulys

Arūnas yra Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoris, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, o šauliu tapo 2020 metais. Sprendimas tapti šauliu nebuvo spontaniškas. Jį formavo šeimos istorija ir aplinka: senelis – savanoris, giminėje – skaudžios pokario patirtys. „Jeigu mano – tai mano, jeigu ne – ne“, – sako Arūnas apie savo pasirinkimus.

Į Šaulių sąjungą jį atvedė bendražygiai. Iš pradžių buvo veiklos kitose organizacijose, vėliau – įsitraukimas į šaulių veiklą, kuri pandemijos metu tapo itin intensyvi: patruliavimai su policija, budėjimai pasienyje, parama valstybės institucijoms. Pabuvo ir tiesiog šauliu, o dabar vykdo Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Trakų 1006-osios kuopos vado pavaduotojo pareigas. Nors pats Arūnas šių pareigų visiškai nesureikšmina; jis daro tai, ką reikia. Šaulių sąjungoje jam labiausiai imponuoja bendruomeniškumas: „Šaulių požiūris į Lietuvos gynybą, draugiškas, motyvuotas ir patriotiškas bendražygių mąstymas –tai mane įkvepia labiausiai.“ Šaulių veikloje jis dalyvauja pagal galimybes ir sveikatos būklę. Vis dėlto Arūnas sako, kad šaulystė jau seniai nebėra hobis: „Tai mano gyvenimo būdas, kurį šeima labai palaiko.“

Pirmoji nulinė zona ir E. Konovaleco fondas

Jo aktyvi parama Ukrainai prasidėjo 2015‑aisiais, kai Arūnas kartu su LRT žurnalistu Viktoru Černišuku nuvyko į Avdijivką – nulinę zoną. Tai buvo kelionė, po kurios nebebuvo įmanoma likti nuošaly. Ta patirtis įkvėpė įsteigti Eugeno Konovaleco paramos ir labdaros fondą.

Paklaustas,kas motyvuoja tęsti šią veiklą, Arūnas sako:
„Vertybės, žmonės, patirtys… ir įsitikinimas, kad mūsų pagalba be galo reikšminga tiems, kurie atsidūrė karo apsuptyje.“

Arūnas su Ukraina tam tikra prasme susijęs dar nuo 2008‑ųjų: jis lankydavosi Kryme, vyrų vienuolyne. Batiuška priimdavo gyventi kartu – tarnystei, darbui, vidiniam apsivalymui.

Šiandien apie 70 % Arūno laiko užima veikla, susijusi su parama Ukrainai. Tai nesimbolinė parama, o nuolatinė logistika, ryšių palaikymas, paramos organizavimas ir jos pristatymas į pačias pavojingiausias vietas.

Vienu metu jis organizuoja susitikimus, derina paramos siuntas skirtinguose Lietuvos miestuose – nuo Tauragės iki Alytaus – ir tuo pačiu planuoja vis naują išvyką į Ukrainą. „Būna, kad dvi–tris paras nemiegi ar mašinoje pamiegi – nieko tokio“,– taip paprastai sako jis.

Jo komanda per vieną reisą nugabena 9–12 automobilių. Dalį jų pasiima karių artimieji, dalis keliauja į remonto centrus, iš kurių vėliau grįžta į frontą.

Tikslinga parama

Arūno veikla aprėpia visas paramos kryptis: humanitarinę, logistinio pobūdžio, informacinę ir kitokią. Jo teigimu, svarbiausi momentai – kai jis gauna žinią, kad parama išgelbėjo žmonių gyvybes: „Kai sužinau, kad mūsų pagalba padėjo kariams ar civiliams – tai man didžiausia motyvacija.“ Jis turi darnų savanorių kolektyvą: šaulius, kariuomenės kūrėjus, civilius. Kartu jie rūpinasi surinkimu, pakavimu, logistika ir kelionėmis. Pats Arūnas važiuoja taip dažnai, kaip leidžia aplinkybės. Kiekviena kelionė – iššūkis. Vienos atmintyje išlieka dėl pavojaus, kitos dėl žmonių, trečios dėl matytų karo griuvėsių.

Arūnas itin kritiškai vertina „parodomąją“ paramą. Jo principas vežti tik tai, ko realiai reikia.

„Reikia to, ko reikia. Pagrindas – nulis“, – pabrėžia jis. Pasak Arūno, fronto linijoje svarbiausi dalykai – transportas, generatoriai, technika, dronai. Rūbų ar perteklinių daiktų vežimas dažnai neturi prasmės ir net gali tapti problema. Jis mini ir atvejus, kai paramos siuntos tiesiog lieka nenaudojamos, o tai, pasak jo, rodo jog reikia suprasti, ko iš tikrųjų reikia karo sąlygomis.

Užsiimdamas paramos Ukrainai organizavimu Arūnas, be fizinių pavojų, susiduria ir su botų, trolių atakomis socialinėje erdvėje. „Facebook“ paskyroje Arūnas visuomet nuoširdžiai pasidalija, kaip jis įvardija, paramos pristatymo „ataskaitomis“. Čia nuolat gauna ir provokuojančių komentarų, bandymų diskredituoti. „Rekordas– apie tris šimtus per parą“, – sako jis. Dėl to Arūnas itin atsargiai viešina informaciją, daug ką sąmoningai nutyli ar ištrina, kad nepakenktų nei sau, nei kitiems.

„Nulis“– vieta, kur viskas matosi kitaip

Arūnas sąmoningai renkasi vykti ne į saugesnius miestus, o į fronto zoną. „Vienas dalykas nuvažiuoti į Lvivą, kitas – į „nulį“, – mano jis. Būtent ten, pasak Arūno, pamatai tikrąją situaciją: kuo kariai gyvena, ko jiems trūksta, kaip vyksta realūs mūšiai.

Pirmosiosišvykos buvo itin pavojingos, vos keli šimtai metrų nuo fronto linijos, ten nuolatiniaiartilerijos apšaudymai.

„Sugriuvę miestai, žmonės be namų, vaikai, praradę tėvus, likę vieni senukai – tai vaizdai, kurie niekada neišnyks iš atminties. Labai norėčiau, kad Lietuvos žmonės to nepatirtų“, – sako Arūnas.

Ši veikla, nors ir sunki, Arūnui suteikia prasmę: „Jaučiuosi naudingas visuomenei. Taip prisidedu prie savo vaikų ir artimųjų saugumo.“

Arūnas pastebi, kad karas smarkiai pasikeitė. Jei anksčiau dominavo šturmo grupės, dabar vis daugiau lemia dronai. „Paukščiukai“ – taip kariai vadina bepiločius orlaivius – šiandien gali pakeisti žmones pavojingiausiose situacijose. Jie leidžia išvengti didelių nuostolių, atlikti žvalgybą ir net smogti taikiniams. „Kur anksčiau reikėjo penkių–septynių karių, dabar pakanka drono“, – paaiškina jis.

Karas keičia požiūrį

Didžiausią įspaudą Arūno atmintyje palieka ne patys mūšiai, o jų pasekmės. Jis pasakoja apie civilius, vaikus, sužeistuosius, reabilitacijos centrus. Viename jų – apie 500 sunkiai sužeistų karių, dauguma po galūnių amputacijų. Tokiose vietose jis suprato, kad reikia ne tik ginklų ar technikos, bet ir elementarių higienos priemonių, net sauskelnių. „Niekada negalvojau, kad reikės tokius dalykus vežti… bet reikia“, – pripažįsta jis.

Arūnas savanorystę apibrėžia labai aiškiai: „Ji – mano gyvenimo misija.“ Tai pakeitė jo požiūrį į pasaulį: „Pradėjau vertinti kiekvieną akimirką.“

Dar 2015‑aisiais,pradėjęs važinėti į frontą, Arūnas suprato, kad būtina įamžinti rusijos karių nusikaltimus prieš Ukrainą: „Tegu Lietuva ir pasaulis mato tą protu nesuvokiamą XXI amžiaus realybę.“ Fotografija Arūno gyvenime buvo ir anksčiau, tačiau tik kelionės į Ukrainą ją pavertė kasdienybės dalimi. „Fotografuoti fronte yra sudėtinga: dažnai turi vos kelias sekundes, nes virš galvos skraido dronai. Turi penkias–septynias sekundes, ir viskas“, – pasakoja pašnekovas. Iki šiandien jis surengė ne vieną parodą įvairiuose Lietuvos miestuose.

Klausimą „Kodėl važiuoji į kariaujančią šalį, kur gresia pavojus?“ Arūnas girdi dažnai, jo atsakymas paprastas: „Geriau aš padėsiu, negu paskui man turės padėti.“ Anot jo, šis karas tiesiogiai susijęs su Lietuvos saugumu; turime padėti Ukrainai kovoti. Todėl Arūnas nesiruošia sustoti. „Savo veiklą planuoju tęsti toliau, su kiekviena diena atsiranda naujos galimybės, pasiūlymai, o taip pat rėmėjai. Be visų bendruomeniškumo, pagalbos ir paramos mano misija būtų neįmanoma“, – sako jis.

Teksto autorė: Lina Kasparaitė-Balaišė
Šis straipsnis publikuotas Lietuvos šaulių žurnalo „Trimitas“ birželio numeryje.

Kviečiame prenumeruoti:

Elektroninė versija
Spausdintinė versija

‍