Ši žinia apskriejo pasaulį, o vietos gyventojams tapo neįkainojamu palaikymo ženklu. Praėjus ketveriems karo metams, su Dariumi – Plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-osios rinktinės Ignalinos kuopos šauliu – kalbamės apie tai, kas dažnai lieka už kadro: pašaukimą, vertybes ir pasirinkimus, atvedusius jį į Šaulių sąjungą.

Dariau, papasakokite, kada ir kaip prisijungėte prie Šaulių sąjungos? Kas buvo jūsų pagrindinis motyvas tapti šauliu?

Sėdžiu savo studijoje, esančioje greta Lietuvos dailininkų sąjungos, ir žvelgiu į naują parodą „Menininkai už taiką“. Ši paroda – apie laisvę. Čia daugybė užsienio kūrėjų pateikė savo laisvės išraišką, tad nuo jos ir aš noriu pradėti.

Savo laisvės suvokimą, žinoma, turėjau visada. Tam įtakos turėjo ir Sausio 13-osios įvykiai – nors tada buvau vos aštuonerių, dar nesąmoningas vaikas, man, kaip būsimam menininkui, visuomet rūpėjo prigimtinė žmogaus teisė būti laisvam. Tuo metu laisvę supratau savaip ir ją gindavau taip, kaip išmanydavau – kartais gal ir ne visai tinkamai. Maištavau prieš sistemą, prieš „antspaudus“, nurodančius, kad visi privalo būti vienodi. Visą laiką norėjau, kad niekas nediktuotų, koks aš turiu būti. Per tą laiką būta visko, tačiau laisvės pojūtis man visuomet išliko svarbiausias.

Tapęs sąmoningesnis, pradėjau domėtis Lietuvos partizanų veikla, jų kurtomis dainomis. Mane itin domino fenomenas, kaip muzika veikia žmones tam tikrose būsenose ir ribinėse situacijose. Pavyzdžiui, nacių okupacijos metais veikęs Vilniaus geto teatras: net ir gyvendami baisiomis sąlygomis, žmonės dėl meno sugebėdavo nusiraminti ir rasti jėgų išgyventi. Tokie momentai man yra patys svarbiausi.

Prasidėjus karui Ukrainoje, nuolat savęs klausiau: ką aš, kaip muzikantas, galiu padaryti? Visos mintys sukosi tik apie tai. Pajutęs kaimynystėje tvyrančią grėsmę, supratau, kad nebegaliu likti nuošalyje. Nors mūsų tauta nedidelė, kiekvienas nešiojamės tą patį troškimą prisidėti – padaryti kažką nuo savęs.

Mano bičiulis Jonas Sakalauskas pirmasis tapo šauliu, o netrukus jo pavyzdžiu pasekiau ir aš. 2025-ųjų liepos 6-ąją, Valstybės dieną, daviau šaulio priesaiką. Nieko neatidėliojau – perėjau visus mokymų etapus, siekdamas viską atlikti kokybiškai ir sąmoningai. Tai tapo mano keliu į Šaulių sąjungą. Galiausiai viskas vėl sugrįžta prie tos pačios ašies – laisvės. Mūsų šalies laisvės ir mūsų vaikų ateities.

Nors gyvenate Vilniuje, pasirinkote būti šauliu Ignalinoje, kas jus ten nuvedė?

Tarnauju Ignalinos kuopoje – ten pat, kur ir mano bičiulis Jonas. Ignalina yra ežerų kraštas, o būtent gamta man Lietuvoje yra brangiausia. Nors pats esu vilnietis, meilė gamtai tapo puikiu pretekstu dažniau lankytis ten, kur gražu, ir kartu susitikti su bičiuliais.

Tiesa, po šaulių mokymų tas draugų ratas neįtikėtinai išsiplėtė. Ten vyksta kažkas ypatingo: žmonės labai greitai suartėja, pajunta gilų tarpusavio ryšį, nes visi vieningai suprantame savo buvimo ten prasmę. Man tai buvo tikras atradimas – pajusti tokį stiprų bendrumą su visiškai nepažįstamais žmonėmis, kuriuos sieja tas pats troškimas ir meilė savo šaliai.

Esate minėjęs, kad šaulio priesaiką iškeliate aukščiau už muziko kelią. Ką tai jums reiškia asmeniškai?

Visa tai neatsiejama nuo laisvės. Jei mūsų šalis nebus laisva, vargu ar galėsime kurti taip, kaip kuriame dabar. Pagal profesiją esu pianistas, muzika yra mano gyvenimas, tačiau suprantu, kad tokį gyvenimą reikia mokėti apginti.

Įdomu tai, kad užsivilkęs šaulio uniformą akimirksniu pamirštu esantis pianistas. Tuo metu galvoje nelieka jokių minčių apie muziką, ir man tai netgi patinka – galimybė „atsijungti“ ir tiesiog vykdyti įsakymus. Prie instrumento aš nepaklūstu niekam, tik pačiai muzikos tėkmei, tačiau tam tikromis aplinkybėmis privalai padaryti daugiau nei įprastai. Žvelgiant iš valstybės laisvės perspektyvos, šaulio priesaiką iškeliu aukščiau visko. Šaulių sąjungoje sąmoningai atsiriboju nuo savo profesijos, nes ginklas yra įrankis, kurį valdyti reikia maksimalaus susikaupimo.

Beje, oficialiai priklausau tik dviem sąjungoms: Lietuvos muzikų ir Lietuvos šaulių. Jokių kitų man tiesiog nereikia(šypsosi).

Kaip dažnai pavyksta prisijungti prie šauliškų veiklų?

Po priesaikos praėjusią vasarą, rudenį iškart pasinėriau į mokymus. Norėjau viską atlikti koncentruotai, be jokių pertraukų. Dalyvavau pratybose „Juodas vanagas 2026“ Utenoje, o jas įveikęs tapau bazinį parengtumą turinčiu šauliu. Dabar laukiu naujų mokymų tvarkaraščio– esu sau pasižadėjęs bent kartą per mėnesį tobulinti įgūdžius ir mokytis toliau.

Tikiu, kad pavyks viską suderinti: ir koncertus, ir šeimą, ir vaikus. Neturiu tradicinio samdomo darbo – groju studijoje, rengiu koncertus, tad tam tikra prasme esu savo laiko šeimininkas. Tai leidžia planuoti gyvenimą pagal tai, kas man tikrai svarbu. 2026-iesiems daviau sau pažadą: kiekvieną pirmadienį skirsiu žygiams miške, o kartą per mėnesį – šaulių veikloms.

Ar jau pavyko atrasti mėgstamiausią veiklą?

Į tarnybą žvelgiu kompleksiškai. Viskas, ką sužinojau ir pamačiau per įvairius šaulių mokymus, yra kritiškai svarbu. Čia nėra antraeilių dalykų: negali būti vien praktikas miške, privalai išmanyti ir teoriją. Supratau, kad įgūdžiai ateina tik per nuolatinį kartojimą, todėl negalėčiau išskirti vieno kurio nors etapo ar užduoties. Tai panašu į muziką – kad pasiektum rezultatą, turi nuosekliai šlifuoti kiekvieną detalę, kol ji taps tavo savastimi.

Jeigu reikėtų įvardyti vienu sakiniu – ką jums reiškia būti šauliu šiandien, kai tokia permaininga geopolitinė situacija?

Buvimas šauliu man reiškia ne teoriją, o praktiką. Tai aiškus pareiškimas: savo laisvę aš ginsiu ir apginsiu. Man tai– ne tik narystė organizacijoje, bet ir pati tikriausia priemonė saugoti savo šalies nepriklausomybę.

Dabar, kai kalbamės, nuo karo Ukrainoje pradžios praėjo ketveri metai, bet papasakokite plačiau apie idėją tuomet,2022-aisiais, Ukrainoje, Irpinėje, prie subombarduotų kultūros namų surengti koncertą. Ši iniciatyva tuomet nuskambėjo gana plačiai. Kaip pavyko ją įgyvendinti?

Viskas susidėliojo labai nuosekliai. Prisimenu, pačioje karo pradžioje, 2022-ųjų kovo pirmosiomis dienomis, paskambino bičiulis Jonas Sakalauskas (tuometinis LNOBT vadovas) ir paklausė: „Ką veiksi per savo gimtadienį?“ Kovo 7-ąją man turėjo sukakti 40 metų. Atsakiau, kad tokių įvykių fone nėra jokio noro švęsti. Tada jis pasiūlė: „Važiuojame į Ukrainą?“

Mintyse viskas prabėgo tarsi pagreitintame filme. Gavau autobusiuką, išvykome į Lvivą pamatyti, kokia ten situacija, ir parvežti žmonių. Savo jubiliejų sutikau Lenkijos pasienio viešbutyje – keturiese mažame kambarėlyje valgėme gimtadienio tortą. Tai buvo mano keturiasdešimtmetis.

Grįžus mintys nepaliko: galvojau apie karius ligoninėse, o žinios iš Bučos tapo galutiniu tašku. Susisiekiau su partneriu Kanadoje, turinčiu labdaros fondą, ir pasiūliau vykti į Bučą surengti performansą. Bendradarbiaujant su ukrainiečiais, vieta buvo parinkta Irpinėje – prie neseniai išlaisvintų, bet visiškai sugriautų kultūros rūmų. Atvežti ten fortepijoną ir tiesiog groti buvo tarsi simbolinė dovana miestui. Tai įgyvendinome 2022 metų balandžio pabaigoje.

Vėliau, gruodį, vykome į Iziumą. Grojau ant Kremeneco kalno, šalia susprogdintų senovinių skulptūrų. Buvo taip šalta, kad net fortepijonas sugedo – tai vyko taip simboliškai. Žinia apie šiuos pasirodymus nuskambėjo plačiai. Supratau, kad tai – mano kovos priemonė. Per muziką parodyti pasauliui tiesą apie tai, kas ten vyksta, ir prisidėti prie teisingos informacijos sklaidos.

Grojote vietose, kur agresoriaus kariai buvo palikę pridarytų baisybių, karas tebevyko. O kaip baimė, ar nebuvo baisu? Kokios mintys sukosi galvoje?

Baimė lydi visada, ir tai yra sveika. Netikiu tais, kurie sako: „Aš nebijau.“ Kiekvienas drąsus žmogus jaučia baimę, tačiau jie eina tiesiai į ją. Baimė baigiasi tą akimirką, kai žengi žingsnį jos link – lygiai taip pat, kaip tamsa pasitraukia patekėjus saulei.

Nuolat galvodavau: kariai kovoja ir žūsta, ten gyvena šeimos... Kuo aš už juos kitoks? Norėjau parodyti, kad esame kartu. Solidarumas yra geriausia apsauga nuo ištižimo ar neveiksnumo. Man padėjo mintys apie tuos, kurie ten dirba ir nepasiduoda – tapdamas tos bendruomenės dalimi, pasisemi stiprybės.

Teko susidurti ir su keista kūno reakcija. Grįžtant į Lietuvą, vos kirtus sieną, temperatūra šoktelėjo iki 40 laipsnių. Tai nebuvo peršalimas – tiesiog atsipalaidavus „išsimušė“ susikaupęs stresas. O antrą kartą, pakeliui į Iziumą prasidėjus pūgai, aš tiesiog paklausiau savo organizmo ir nuėjau miegoti. Tai buvo teisingiausias sprendimas: nieko pakeisti negaliu, tad geriau pailsėsiu, nei varginsiu save bergždžiu jauduliu.

Kokios buvo vietinių reakcijos? Ar jie susirinko pasižiūrėti pasirodymo?

Viskas susidėliojo savaime, mums nė nežinant. Planavome darbus tyliai, kreipėmės į savivaldybes leidimų, tačiau Irpinės meras pats sukvietė gausybę žurnalistų. Staiga priešais save išvydau dvidešimt kamerų – prasidėjo interviu. Vietiniai dėkojo už drąsą, už tai, kad esame šalia, pasakojo, kaip muzika padėjo jiems bent akimirkai rasti ramybę. Tos akimirkos tik patvirtino viską, kuo tikėjau dar prieš kelionę.

Iziumo patirtis buvo dar stipresnė. Miestas praktiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus – sunaikinta 95 proc. pastatų. Mūsų dvidešimties žmonių komanda glaudėsi vieno gyventojo rūsyje. Tarp šunų ir kačių virėme maistą, dalijomės ankšta erdve ir jautėme neįtikėtiną bendrystę. Paradoksalu, bet toje griuvėsių apsuptyje jaučiausi nepaprastai laimingas – panašiai, kaip dabar jausdamas šaulių vienybę.

Irpinėje skambinote Frédérico Chopino noktiurnus, kaip pasirinkote šiuos kūrinius? Ar svarstėte ir apie kitus?

Dėl repertuaro nesvarsčiau – iškart pasirinkau F. Chopiną, nes fortepijonas man asocijuojasi būtent su juo. Tai kompozitorius, iškėlęs šį instrumentą į neregėtas aukštumas. F. Chopinas buvo didis patriotas: noktiurnus kūrė emigracijoje, nes po sukilimo negalėjo grįžti į gimtąją Lenkiją. Nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, jis visuomet ilgėjosi tėvynės, o dėl trapios sveikatos negalėjo kovoti ginklu. Būtent šie biografijos fragmentai nulėmė mano pasirinkimą groti jo kūrinius.

O štai Iziume jau grojau ukrainiečių kompozitorių Valentiną Silvestrovą. Tai buvo labai sąmoningas sprendimas – jis vienas žymiausių Ukrainos kūrėjų, iki šiol rašantis nuostabią muziką fortepijonui. Po pasirodymo Irpinėje mano ryšys su ukrainietiška muzika tik stiprėjo: pradėjau bendradarbiauti su operos soliste Ksenija Bakhritdinova. Kartu mums pavyko surengti ukrainiečių muzikos koncertą net Kazachstane. Nors ten bet kokia su Ukraina susijusi veikla buvo draudžiama, vietos ukrainiečių bendruomenės kvietimu mums pavyko tai įgyvendinti.

Grojote ir Kyjivo karo ligoninėje, kur gydomi sužeisti kariai. Kada ir kaip ten atsidūrėte? Matyti sugriautus pastatus yra viena, bet matyti sužalotus žmones visai kas kita. Koks buvo stipriausias momentas ten?

Keliaudamas norėjau padaryti kuo daugiau. Po pasirodymo Irpinėje kartu su partneriais surengėme koncertą karių ligoninėje– atsivežėme fortepijoną ir aš tiesiog grojau jiems. Ten patyriau vieną jautriausių akimirkų gyvenime. Po koncerto prie manęs priėjo karys, įteikė Ukrainos vėliavos spalvų širdelę ir tarė: „Aš beveik praradęs klausą, beveik nieko negirdžiu, bet girdėjau tavo širdies kalbą. Ačiū, kad esi čia.“

Tokie gilūs išgyvenimai formuoja žmogaus asmenybę. Visi šie potyriai atvedė mane į dabartinį tašką. Šiandien jaučiuosi labai laimingas, nes pats grojimas man įgavo naują prasmę – jis tapo terapinio pobūdžio, gydantis ne tik klausytoją, bet ir mane patį.

Į muziką nežvelgiu kaip į pramogą – mantai poveikį turintis įrankis. Šiuo metu vykdau koncertų seriją „Muzika dviem“. Tai intymūs, terapiniai vakarai: į studiją pasikviečiu vieną ar du žmones, patiesiu baltą staltiesę, pavaišinu arbata ir groju...

Anksčiau apie tai nė nebūčiau pagalvojęs. Kažkada troškau kuo didesnių salių, į viską žiūrėjau per „vartojimo“ prizmę. Tačiau kelionės į Ukrainą ir visi tie sukrečiantys įvykiai leido į viską pažvelgti kitu kampu. Suvokiau, kad tikrasis muzikos poveikis gimsta ne masiškume, o asmeniniame ryšyje. Ši nauja kryptis man puikiai dera ir su šaulio tarnyba – abi šios veiklos yra apie tą patį: apie budrumą, prasmę ir pagalbą kitam.

Be šių koncertų, esate inicijavęs ir daugiau įvairių edukacinių projektų neįprastose vietose, grojote ir įkalinimo įstaigose. Kaip gimsta idėjos tokiems projektams?

Ketverius metus aktyviai veikiau su fondu „Looking at the Stars“, kurio narys esu iki šiol. Nors dabar šią veiklą kiek pristabdėme – pasikeitė prioritetai – grojimas kalėjimuose man paliko neišdildomą įspūdį. Tai išskirtinė patirtis: atvyksti pas žmones, kurie yra izoliuoti nuo pasaulio, groji jiems, dalijiesi savo meile muzikai, o jie tavo akyse leidžiasi į įspūdingas vidines keliones.

Būtent ten pirmą kartą supratau, kokią milžinišką galią muzika turi net patiems „tamsiausiems“ žmonėms. Teko groti ne tik Lietuvoje.

Esate minėjęs, kad laimė yra atrasti savo tikrąjį pašaukimą ir jam atsiduoti. Kaip supratote, kad jūsų pašaukimas yra muzika?

Muzikos galią jaučiau visada. Dar vaikystėje ji mane ramindavo: kai būdavo bloga, liūdna ar jausdavausi vienišas, tiesiog atsisėsdavau ir grodavau. Tuo metu dar nesuvokiau, kas tai, tiesiog intuityviai ieškojau nusiraminimo. Vėliau muzikos kelyje man sekėsi gerai, nors, neslėpsiu, ir ego darė savo įtaką. Tačiau nuo muzikos nepabėgau.

Tik vieną kartą buvau stipriai atsitraukęs. Sunkų paauglystės tarpsnį nusprendžiau išspręsti drastiškai – viską mečiau ir užsirašiau į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Ten praleidau metus. Lemiamas lūžis įvyko sunkaus, kelias paras trukusio žygio metu: tada aiškiai supratau, kad noriu grįžti prie muzikos. Tai buvo mano pirmoji pažintis su karyba (šypsosi).

Apie šauliškus planus jau kalbėjome, bet kokie yra jūsų artimiausi profesiniai planai? Minėjote svajonę surengti koncertų Japonijoje, ar ji vis dar gyva?

Ši svajonė vis dar gyva – labai noriu pirmą kartą nuvykti koncertuoti į Japoniją. Kryptingai dirbu šia linkme ir laukiu tinkamos akimirkos, nes japonų muzika man be galo artima. Visgi dar didesnis mano troškimas yra susijęs su Lietuva: noriu įgyvendinti projektą, skirtą partizanų dainoms ir patriotinei edukacijai mokyklose. Man tai –pamatinė vertybė. Praėjusią vasarą kartu su dainininke Agne Sabulyte lankėme partizanų bunkerius ir ten muzikavome. Ši veikla man turi gilią prasmę, todėl siekiu, kad pilietiškumas ir pagarba mūsų valstybei būtų ugdomi kuo sistemingiau.

‍

Autorė: Lina Kasparaitė-Balaišė
Nuotrauka: fondas „Looking at the Stars“
‍

Dalinamės įdomiausiais archyviniais straipsniais, publikuotais Lietuvos šaulių žurnale „Trimitas“. Jeigu norite juos perskaityti pirmi, kviečiame prenumeruoti: https://prenumerata.lt/prenumerata/trimitas

‍