Vytautai, gal trumpai papasakokite savo kelią į kariuomenę, pas šaulius...

Kariuomenėje esu nuo pat pirmųjų dienų, kai 1991-aisiais pašaukė Tėvynė. Į pirmąją karininkų kursų laidą nepatekau, tad mokiausi antrojoje. Kol tarnavau kariuomenėje, visuomet buvau aktyvus šaulys – ši veikla nuolat lydėjo mane greta tiesioginių pareigų. Regis, tai pastebėjo ir Sąjungos vadovybė, konkrečiai – tuometinis vadas Jonas Gečas, 2000-aisiais man įteikęs vardinį ginklą.

Kadangi tarnavau logistikos daliniuose, šauliams mano patirtis ir pagalba buvo itin reikalinga. Išėjęs į atsargą, iškart prisijungiau prie Šaulių sąjungos. Tuo metu kaip tik kūrėsi apsaugos kuopos. Kadangi kariuomenėje buvau dirbęs būtent tokį darbą, pakviestas vado Antano Plieskio, panašios veiklos ėmiausi ir Sąjungoje. Šiai apsaugos kuopai vadovauju iki šiol.

Nuo apsaugos perėjote prie virtuvės puodų?

Šie darbai man niekada nebuvo svetimi. Tarnybos pradžioje kariuomenėje teko dirbti virtuvės pagalbiniu – anuomet visi darė viską, toks buvo laikas. Kai rinktinė nusprendė įsigyti vokišką mobiliąją viryklę „Kärcher“, man teko vykti į Vokietiją jos parsivežti. Tuo metu visam procesui vadovavo Saulius Burškys.

Pirmasis krikštas įvyko Vilniuje, Vyriausybės kieme, šaulių suvažiavimo metu. Tąkart šiek tiek neapskaičiavome produktų kiekio, ištiko šiokia tokia nesėkmė, tad vokišką įrangą visi kuriam laikui primiršo. Grįžome prie švediškų viryklių su dviem katilais.

Tačiau vėliau supratome, kad šį pajėgumą būtina stiprinti ir modernizuoti. Teko imtis permainų: suburti naują komandą, keisti virėjus. Dabartinis kolektyvas – visai kitokio lygio. Kiekvienas baigė specialius kursus, turi higienos pasus ir reikiamus leidimus, o komandoje yra ir profesionalių virėjų. Vėl rimtai „atgaivinome“ „Kärcher“ įrangą, pradėjome ieškoti receptų ir nuolat tobulėti.

Beveik kiekvienose pratybose regime jus, apsuptą šaulių klegesio, triūsiantį prie virtuvės. Kas tie žmonės, ypač moterys, kurie aukoja savo laiką tam, kad niekas nesijaustų alkanas?

Dabar visi komandos nariai yra iš apsaugos šaulių gretų. Pirmuoju smuiku čia groja Simona Baltutienė – ji yra profesionali šefė, su kuria kartu sudarinėjame meniu ir sprendžiame visus organizacinius reikalus. Atsakingai pluša Indrė Pakulnevičienė, Romualda Kivilienė ir Neringa Sinkevičienė, o Donatas Mikalonis labiau padeda atlikti fiziškai sunkesnius, vyriškus darbus.

Visa komanda negaili savo laiko ir dirba itin atsakingai. Svarbu paminėti, kad didžiąją dalį įrangos įsigijome už savo lėšas – tiesiog susipirkome tai, ko reikia, ir šiandien viską turime. Mūsų moterys – tikros kovotojos: virtų dieną ir naktį, tik pakviesk. Kai pagalvoji, kad visos jos turi šeimas, o kai kurios – net ir savo verslus, apima didžiulė pagarba. Tikrai norisi joms nuoširdžiai padėkoti.

Kokių savybių reikia, kad galėtum tapti geru šaulių maitintoju?

Mano prioritetas – kad kiekvienas būtų tikras šaulys. Nors man pavaldūs 80 žmonių, rasti tuos tikruosius entuziastus – kita kalba. Štai pratybose „Juodasis vanagas“ maistą ruošėme drauge su Panevėžio šauliais. Tai – puiki komanda.

Mano tikslas dabar – sukurti specializuotą būrį ar kuopą, kuri profesionaliai išmanytų maitinimo reikalus. Tam būtina struktūra ir tvarka. Suprantu, kad dėl didelio krūvio žmonės gali „palūžti“ – juk kiekvienas turi vaikų, šeimą, asmeninį gyvenimą. Tačiau mes judame pirmyn, o kolektyvas yra neįtikėtinai linksmas ir išradingas. Būtent moterys mūsų kompaniją pavadino „Šokoladinėmis kulkomis“. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau norinčiųjų prisijungti ir padėti.

Kokios pastarųjų metų pratybos, veiklos pareikalavo daugiausia jėgų?

Jei reikėtų išskirti didžiausią išbandymą, nedvejodamas sakau: praėjusių metų pratybos „Juodasis vanagas“. Teko paplušėti iš peties. Dar kartą noriu padėkoti Panevėžio šauliams – jų pagalba buvo neįkainojama.

Daugelis neįvertina, kad sunkiausia dalis yra ne pats virimas, o parengiamieji darbai. Viską supjaustyti, iškepti, paruošti produktus – kai trūksta žmonių, o kiekiai milžiniški, tai tampa tikru iššūkiu. Labai tikimės, kad logistikos skyrius ištesės pažadus: mums žūtbūt reikia daržovių pjaustyklių ir kitos modernios įrangos. Seminaro metu kalbėjome, kad trūksta net elementarių virtuvės įrankių bei indų. Dažnas to nesupranta, galvoja, kad viskas čia paprasta, bet realiame lauke kiekviena smulkmena tampa svarbi.

Dabar labai madinga skaičiuoti kalorijas, visaip lieknėti, kontroliuoti maistą. Koks jūsų požiūris į tai?

Vertinu natūralumą. Gamta pati atsirenka. Valgome, ką turime, o kai neturėsime – nebevalgysime (juokiasi). Aš asmeniška valgau viską. Gamtoje viskas skanu.

Vytautai, kiek teko vykti į Ukrainą, netoli fronto, tai pastebėjau, kad bene vienintelis dalykas, ko kariams netrūksta, yra maistas. Kaip manote, ar mes, šauliai, kariai, esame pasirengę gerai maitinti savo gynėjus?

Visumos, suprantama, nežinau, bet po pastarojo šaulių virėjų susibėgimo reikalai akivaizdžiai pagerėjo. Mums reikia daugiau tokių susitikimų, kurių metu susipažįstama su lauko virtuvės specifika, receptūromis ir kitais svarbiais niuansais. Privalome atsikratyti seno „laužo“ principo ir pereiti prie dujinių sistemų. Tai ne tik patogiau, bet ir saugiau taktiškai: mažiau dūmų reiškia, kad virtuvę sunkiau pastebėti. Šiandien esame pasirengę pamaitinti tiek kuopą, tiek visą rinktinę. Kai turi paruoštą įrangą ir motyvuotus žmones – tai nėra sunku. Tik reikia, kad mus kviestų, nes mums būtina nuolatinė praktika.

Ar įmanoma technologiškai gerai paruošti maistą lauko sąlygomis?

Man vadovauti nesunku – viskas priklauso nuo vadybos: išdaliji užduotis ir procesas juda pirmyn. Tačiau ne mažiau svarbi yra įranga: geri peiliai, skutimo įrankiai, stalai – daugybė smulkmenų, kurios sudaro visumą. Per porą metų mes stipriai patobulėjome, tad dabar pamaitinti šimtą žmonių mums yra vienas juokas. Kai pasakau tai moterims, jos tik juokiasi– joms tai jokia problema.

Žvelgiant į ateitį, prioritetas yra įrangos modernizavimas ir nuolatinė praktika seminarų metu. Kuo dažniau mums leis vykti į pratybas ir maitinti šaulius, tuo vertingesnės patirties sukaupsime. Dronai ir modernios technologijos yra itin svarbūs dalykai, tačiau ne mažiau svarbus yra karštos arbatos puodelis ir šiltas maistas. Alkanas karys ar šaulys nieko doro nenuveiks.

Koks jūsų būrio paruoštas patiekalas sulaukė daugiausia komplimentų?

Gaminame savo firminę penkių grūdų košę. Pradėjome nuo paprastų grikių, tačiau išbandę kelis variantus dabar turime tikrai puikų receptą. Žmonės labai giria ir mūsų troškinius, jų gaminame pačių įvairiausių. Taip pat nevalia pamiršti mūsų kopūstienės su kauliukais – tai nepamainomas patiekalas šaltą žiemą.

Prieš pratybas visada stengiamės atsiklausti pačių šaulių, ką jie norėtų matyti savo lėkštėse. Pasirūpiname ir veganais – jiems maistą paruošiame pagal visus reikalavimus iš tų pačių produktų. Tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Apibendrindamas galiu pasakyti viena: svarbu nuolat judėti pirmyn ir niekada nepamiršti, kad kokybiškas maitinimas yra viena iš stiprios kariuomenės ir Sąjungos dalių.

Autorius: Valdas Kilpys.
Nuotrauka: Lina Kasparaitė - Balaišė.

‍